iena prasideda kaip įprasta…kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol dar vaikai miega - esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.

Vienas mano geras draugas pastoviai man kartoja - nustok galvoti, negalvok tiek daug, tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute, suvok savo egzistavimą šioje planetoje, šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis. Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad e s u ir tiek, suprantu to patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau…vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį manyje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??

Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daugelį metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeis, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje, negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų – esu moteris su visomis moteriškomis savybėmis: mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimos nariai nepadeda, jaučiuosi kaip kalėjime…

Štai sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Tiesiai už jo matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą juos stebėdama mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.

Žinai, labai dažnai užmerkdavau akis ir įsivaizduodavau, kad esu balandė. Mintyse darydavau tą patį. Ir, žinai, ką pamačiau tada iš didelio aukščio?! Mačiau visą Žemę, Ežerus, Medžius, Miškus ir tik t a d a supratau, kad Žemė yra labai spalvinga. Šie daiktai atrodė labai labai mažyčiai iš aukštai, tokių niekada nebuvau mačiusi gyvenime. Visas tas vaizdas nepaprastai paveikė mane, sujaudino taip, kad nuo to karto aš pakeičiau požiūrį į gyvenimą, jo prasmę ir į pasaulį. Dabar, kai kartais esu gilioje neviltyje ir norisi mirti, įsivaizduoju esanti ta pati balandė, įsivaizduoju, kad niekada daugiau nepamatysiu šio pasaulio grožio, n i e k a d a… ir tik tas galvoje prabėgantis vaizdas sustabdo nuo visų baisių minčių. Tai yra labai geras stop ženklas. Tik jis vėl atgaivina mane – vėl kyla noras matyti tą pasaulio GROŽĮ, mąstyti, svajoti, bendrauti su draugais. Norisi... Taigi, tiktai tie paukščiai padeda man nenustoti svajoti, galvoti, gyventi. Kas kartą mėgaujuosi sklandančiomis ore balandžių poromis, besidžiaugiančiomis laisve. Jų elgesys kartais sukelia pavydą. Kodėl? Galvoju – jie gyvena visai natūraliai ir tik pati gamta yra jų vadovas. Jiems labai lengva surasti sau gyvenimo partnerį (o gal ir jie turi tas pačias problemas kaip ir žmonės?), jie suka lizdus (aš tikiu, jie tai daro su didesne MEILE, nei žmonės), jie k a r t u augina vaikus ir niekas neduoda jokių patarimų kaip tai daryti, o gal jiems net nereikia patarimų, visa tai jie daro visai natūraliai, kaip pati gamta užprogramavo. Tada kodėl gi gamta neužprogramavo žmonių elgesio?? Ne, tai yra užprogramuota, tik labai sunku suprasti kaip – kodėl vienas žmogus gyvena pagal vienas taisykles, o kitas pagal kitas? Dabar nenoriu kalbėti apie žmones. Galbūt turiu per daug gyvenimiškos patirties ir jaučiu kaip elgsis mano artimi žmonės (kalbu apie pačius artimiausius žmones). Todėl dabar tai neverta dėmesio. Geriau kalbėti apie balandžius ar gamtą, balandžius, apie kurių gyvenimą nieko nežinau ir galiu tik nuspėti, ką jie galvoja, kodėl taip ar kitaip elgiasi. O gal klaidingai galvoju? Gal mąstyti apie gamtą yra daug lengviau ir paprasčiau, nes ji t y l i ir negali man prieštarauti?

Galbūt….

 

2002 (?) vasara

««ººº»»