Diena prasideda kaip įprasta
kaip ir prieš daugelį metų. Ryte atsikeliu ir veik visą dieną praleidžiu virtuvėje. Kol dar vaikai miega - esu laisva. Pasidarau puodelį kavos. Sėdžiu. Tyla. Atostogos. Tik todėl galiu ramiai atsipūsti - jokio skubėjimo, jokio bėgimo. Tik ramus pasisėdėjimas ir vėl mąstymas (o gal ir nevalingas svajojimas) apie gyvenimą.
Vienas mano geras draugas pastoviai man kartoja - nustok galvoti, negalvok tiek daug, tiesiog džiaukis šia akimirka, šia minute, suvok savo egzistavimą šioje planetoje, šitai suvokus, tau visai kitaip atsiskleis realus tave supantis pasaulis. Suvokiu - reikėtų įsiklausyti į jo žodžius, džiaugtis, kad e s u ir tiek, suprantu to patarimo prasmę ir priežastį dėl ko jis sakomas, tačiau
vis tiek galvoju. Galbūt bandau rasti atsakymus į begalę klausimų kasdiena besiplakančių ir keliančių sumaištį manyje? O gal tai vienintelis dalykas, kurį galiu atlikti be niekieno kišimosi - laisvai, taip kaip trokšta mano vidus??
Gyvenimas slenka ta pačia tėkme jau daugelį metų. Netekau laisvės, laisvės gyventi taip kaip norėtų mano siela. Žinojau - tai atsitiks, jeigu nesipyksiu su juo. Žinojau tai labai gerai. Niekas nepasikeis, jeigu net susipykčiau - visiškai niekas. Žinojau ir tai. Dėl to nenorėjau bendrauti su juo ilgą laiką, norėjau tik lindėti savame pasaulyje, negirdėti nė vieno pašalinio garso iš kitos man svetimos erdvės, nė vieno pašalinio vaizdo. Nebijau buitinių darbų esu moteris su visomis moteriškomis savybėmis: mėgstu gaminti maistą, eiti apsipirkti, valyti kambarius, bet kai tai tampa rutina, baisia rutina, o kiti šeimos nariai nepadeda, jaučiuosi kaip kalėjime
Štai, sėdžiu dabar virtuvėje ir žiūriu pro langą. Tiesiai už jo, matau skraidančius naminius balandžius, kažkas augina ant namo, esančio priešais mūsų virtuvės langą, stogo. Kas kartą, juos stebėdama, mėgaujuosi jų nardymu ore, ypač savotiškai jaudina tas vaizdas pavasarį, kai jie skraido poromis.
|
