|  Ar tikėjimas visada veikia? Greičiau yra atvirkščiai. Jis veikia labai  retai, bet tam yra savos priežastys. Jos yra minčių mokslo tyrinėjimo  objektas, kaip ir daug kitų su tikėjimu ir mintimis susijusių dalykų.  Kartais geriau, kai tikėjimas neveikia, nes kiekvienas galėtų kaip tik  nori įtakoti savo ir kitų gyvenimus. Nesant saugumo, nežinant minčių  dėsnių, tikėjimas gali nuvesti žmogų, žmones ar net ištisas tautas,  valstybes link neaiškios ribos. 
 Netikėjimas taip pat  nėra „nekaltas avinėlis“. Netikėjimu galima save taip užliūliuoti, kad,  pasikeitus realiai situacijai, įsivaizduosi, kad viskas vyksta po  senovei. Iš tikrųjų gali būti taip, kad gyvenime reikia daryti  kardinalius pokyčius, o netikėjimas gali nutrinti, iškreipti realaus  pasaulio suvokimą. Panašiai žmogus gali įtakoti daug reiškinių vien  netikėjimu, tik ar tai į naudą?
 
 Mokslas,  palyginus su  tikėjimu, yra gana brangus ir sudėtingas dvasinio tobulėjimo būdas. Tuo  tarpu tikėjimas yra sunkiai pasiekiamas, nes ištobulinti dvasią žmogui  daug sunkiau nei kūną ar techniką. Chaotiškumas tikėjimo srityje turi  savo neigiamas pasekmes, kaip ir mokslo ribotumas. Mokslui einant įprastu, iki tol žinomu įrodymų keliu kai kurie dalykai gali būti neįrodyti dar ilgą laiką. Tuo tarpu  reiškiniai, įrodantys mokslo bejėgiškumą pastoviai šmiruoja mūsų akyse.  Su žmogaus intelekto kilimu tie reiškiniai darysis vis mažiau  prognozuojami, su tragiškesnėmis pasekmėmis. Net ir nesidomint žmogaus  minties, pažinimo ir tikėjimo galiomis, vis tiek tie procesai  nenumaldomai stiprės. Kuo ilgiau bus užtęstas žmogaus dvasios tobulėjimas, tuo blogesnės bus to pasekmės.
 
 Visa tai ir atsispindi šių milžiniškų gyvenimo sričių junginyje.  Mokslo, meno, tikėjimo ir minčių pasireiškimo sąjungoje. Suvienijus tas  sritis mokslo pagrindais galima pasiekti stulbinančių rezultatų. Bet mes  negalime užbėgti visam procesui už akių. Žmonija turi savo vystymosi  kelią ir ji negali imti ir be jokių pasekmių peršokti kelis laiptelius  aukštyn. Tai neįmanoma be vertybių peržiūrėjimo, pervertinimo, pasitikrinimo šiame  istoriniame etape. Laikantis tų pačių vertybių tokiu būdu, kaip dabar,  žmonija didėjančiu greičiu juda link nežinomybės. Tiksliau tos būsenos  nederėtų apibūdinti,  nes tikėjimas tuo, kas gali įvykti, gali priartinti įvykius.  Netikėjimas taip pat priartins, tik įvykiai bus kitokio pobūdžio.
 
 Belieka apsispręsti ar suvienyti mokslą,  meną, tikėjimą ir naujai gimstančią sritį – Mintis? Tai turėtų būti  daroma ne vieno, kito žmogaus rėmuose, o žymiai platesniuose realaus  gyvenimo rėmuose. Kaip tai turėtų būti – kitų dokumentų paskirtis.
 
 2006-02-1019:07 - 20:36
 |