2006-01-05   19:40

     Tikėjimas, kaip ir judėjimas. Jei jo nėra – blogai, kai per didelis – darosi pavojingas. Pirmu atveju – tai viskuo abejojantis žmogus, antru – fanatikas. Tikėjimų gali būti visokių: ...,  savimi, kitais,  teisingumu, likimu, pergale. Galima tikėti, kad rytoj išauš rytas, kad dieną keis naktis, vasarą – žiema. Tai būtų pigus tikėjimas, bet ir jis turi savo prasmę. Galima ir reikia tikėti, kad pasveiksi, jeigu sergi kokia nors liga. Jeigu niekuo nesergi – turi tikėti, kad nesusirgsi.

       Reikia
tikėti ar abejoti, kad bus įmanoma susitvarkyti su problemomis? Aišku, jeigu kas nors pasiūlytų greitą, efektyvų kelią, jūs tuo nepatikėtumėte. Kodėl? Todėl, kad visi  bandė tai daryti ir niekam nepavyko? O gal tai neįmanomas uždavinys? Kaip sukurti „perpetum mobile“.

       Geriau pereikime prie lengvesnių
tikėjimo rūšių. Štai, kad ir tikėjimas horoskopais. Ar jis tikras ar ne, nesiimsime spręsti, tačiau nemaža dalis žmonių jais tiki. Ar jie nuo to nukenčia, ar ne? Tas pats su numerologija. Kad tai būtų mokslas negalima pasakyti, nors prie jos  sukūrimo prisidėjo pats Pitagoras. Jis neprašo tikėti arba netikėti jo išradimu. Jis paprasčiausiai pateikia siūlymus. Dar vienas panašus tikėjimas – akmenimis, mineralais. Kad jie dėsningai veiktų visus - negalima pasakyti. Tačiau drąsiai teigti, kad tai neveikia absoliučiai nei vieno žmogaus, manau, niekas neišdrįstų.

       Kiek pasitvirtinusių atvejų reikia, kad atsirastų
tikėjimas? Tam, kad pajaustum pasitikėjimo savimi galią, užtenka ir vieno atvejo. Svarbiausia, kad tas atvejis būtų su pačiu tavimi. Pasitikėjimą galima nusikopijuoti ir nuo kito, svarbu rasti tinkamą pavyzdį. Jeigu tau bus per daug toli iki jo, gali ir nepavykti. Juk ne kiekvienam duoti vienodi sugebėjimai.

      Kaip atsiranda
tikėjimas? Kol kas mes neminėsime pačių aukščiausių tikėjimų. Juos pasiekti reikia ne tik žinių, sugebėjimo, bet ir kitų, paslaptingesnių duomenų. Dauguma, turbūt, laikėte abitūros egzaminus. Kuriems jie dar prieš akis, labai pravartu šiek tiek sužinoti. Kad tai nėra paprasčiausias išbandymas – visiems aišku. Drebulys prieš pat juos rodo, kad tvirtai nepasitikime savo jėgomis. Galima numoti ranka į tą baimę, bet tuomet netikėtai gali iškilti egzamino perlaikymo pavojus. Iš kur atsiranda ta baimė? Kad ir nedidelė tikimybė neišlaikyti egzamino sukelia nepasitikėjimą savimi. Egzaminas visados yra lošimas, loterija. Kuo mažiau žinome medžiagą, tuo didesnė tikimybė neišlaikyti arba blogai išlaikyti egzaminą. Garantijų čia negali būti, tik tikimybės. Kai beveik nieko nežinai, nieko kito nebelieka – tik tikėtis, kad pataikysi arba žinosi atsakymą. Tuomet tikėjimo galia turėtų suvaidinti pagrindinį vaidmenį. Neturint tikėjimo būtinai susikirsi, o štai turint – gali ir nieko nežinodamas viską laimėti.

      Dabar nuo egzaminų pereikime prie gyvenimo. Apie rytdieną beveik nieko nežinai. Na ir kas, kad kasdieną keliesi, valgai, ką nors darai. Tai nėra įrodymas arba gar
antas, kad rytoj bus taip pat. Lygiai tai nėra įrodymas, kad rytdiena gali būti geresnė už šiandieną. Bet juk mes tikimės, kad ji nebus blogesnė už šiandieną, o gal ir geresnė. Ar toks tikėjimas yra blogas? Bepigu tuo tikėti, kai dienų gyvenime yra ne viena, ne dvi ir ne tūkstantis. O ką daryti su tais reiškiniais, kurie yra vieną vienintelį kartą gyvenime? Tikėti? Juk negali žinoti to, kas dar neprasidėjo. O kai nežinai, tai negali ir spręsti ar „po to“ bus, ar ne. Juk pomirtinis gyvenimas yra nepatikrinamas, nes niekas iš ano pasaulio nepranešė, kaip ten yra. O jeigu ir praneštų juk mes galime tuo nepatikėti, kaip tais astrologais, ar numerologais. Kokių įrodymų reikia, kad žmogus patikėtų? Atsakymas – SVARIŲ.

     Dabar turėsime pereiti prie įrodymų. Įrodymas tuo skiriasi nuo parodymo, kad jis susijęs su neaiškiai matomais arba nematomais  dalykais. Priežasties ir pasekmės ryšys ne visada aiškus. Panagrinėkime atvejį, kai vaikas paleidžia akmenį kaimynui į langą. Jeigu to įvykio niekas nematė, tai įrodyti bus gana sunku. Žymiai lengviau, jei netoliese buvo koks nors liudininkas, nors ir jis gali apsipažinti. Apkaltinti, pasmerkti, nuteisti yra labai lengva. Įrodyti - žymiai sunkiau. Įrodyti reikia ne paprasčiausiai pasakant, kad matei tą vaiką, metantį akmenį. Reikia turėti labai daug įvykio smulk
menų, kad pats vaikas įtikėtų tuo, kad jis buvo pastebėtas. Tokiu atveju jis pats prisipažins ką padarė, nes priešinimasis jau virstų į įžūlumą. Kaip su juo susitvarkyti? Atsakymas yra labai paprastas – jeigu vaikas žino, kad jis padarė tą blogą darbą ir meluoja, jis susidurs su tokiu reiškiniu – likimas. Likimas veikia tuo atveju, kai liudininkai atiduoda sprendimo teises pačiam kaltininkui. Tuomet likimas duos  atsakymą „kas kaltas ir kaip buvo iš tikrųjų“. Ar likimui reikia įrodymų? Jis veikia tyliai, be triukšmo ir labai efektyviai. Likimo veiksmas turi labai galingų svertų - nuo jo neina pasislėpti. Niekada nežinai, kada jis gali užklupti. Jeigu tu ruošiesi prieš jį atstovėti, tai jis prisėlins būtent tada, kai tu jo visiškai nesitikėsi.

        
Tęsinys...
   
©2005-2006. Visos teisės saugomos
DISKUSIJOS
Tikėjimas
Apie mus
Ateities vizija
MINTYS
Laiškai
Vertybių sistema
Diagnostikos centras
Manifestas
Brandi visuomenė
Vertybių įskiepis
Apie vertybes
Gyvenimo tikslas
Kas svarbiausia?
MF paskirtis
Gyvenimo varikliai
Pažinimo kelias
M*M*T^M
Rašykite mums